Naujienos

Justė Kazakevičiūtė ir Andrius Kulikauskas Molėtų dailės galerijoje (nuotr. Karolis Vyšniauskas)

3460 Lt – tiek aukų molėtiškiai ir aplinkinių miestelių gyventojai surinko savo kraštiečiui, 13-mečiui Arūnui, sergančiam raumenų atrofija. Jų pakaks, kad tik neįgaliojo vežimėliu judėti galintis berniukas Kalėdų proga gautų specialų čiužinį miegui ir kompiuterį. Panaši paramos akcija Molėtuose rengiama jau antrus metus. Kaip ir pernai, akciją koncertu parėmė vienas ryškiausių Lietuvos bardų, asociacijos AGATA tarybos narys Andrius Kulikauskas. Šįkart groti kartu jis pasikvietė ir antrus metus AGATOS stovykloje dalyvaujančią jauną dainuojamosios poezijos kūrėją Justę Kazakevičiūtę. Paskutinę koncerto dainą jie atliko kartu. 

Koncertas, kuriame taip pat pasirodė muzikinius ir šokio numerius parengę Molėtų jaunimo atstovai, vainikavo visą dieną miestelio dailės galerijoje vykusią paramos mugę. Mainais už auką Arūnui mugėje buvo galima įsigyti akciją parėmusių molėtiškių rankų darbo kūrinių, kitų paaukotų daiktų.

„Labai džiugu, kad žmonės padeda. Tiek čiužinys, tiek kompiuteris Arūnui yra labai reikalingi. Kauno specialiojoje mokykloje, kur jis dabar mokosi ir miega, yra specialus čiužinys. Namuose tokio neturime, dėl to po miego jam vis skauda nugarą, šoną“, – neslėpė į koncertą atėjusi berniuko mama Gražina Mikšėnienė.

Tą vakarą Arūnas taip pat buvo Kaune, specialiojoje mokykloje. Apie akciją jis dar nieko nežino. Berniukui ruošiama staigmena.

A. Kulikauskas: „Mudu su Juste atlikome misiją“

Jauna, tik pernai vidurinę mokyklą baigusi dainininkė Justė Kazakevičiūtė koncerte atliko savo ir Vytauto Kernagio kūrybos dainas.

Justė du metus iš eilės dalyvavo AGATOS jaunųjų muzikantų stovykloje – ten ir susipažino su A. Kulikausku.

„Prieš šį koncertą jis man paskambino, papasakojo apie renginį. Žinoma, kad sutikau. Manau, kad ir kituose miestuose žmonės galėtų taip bendruomeniškai veikti ir padėti vieni kitiems. Pavyzdžiui, negirdėjau, kad tokie paramos renginiai vyktų mano miestelyje“, – kalbėjo Vilkaviškyje užaugusi, rudenį Vilniuje pradėjusi studijuoti muzikantė.

Šiuo metu Vilniuje ji ugdo savo grojimo fortepijonu įgūdžius ir pamažu buria bendraminčių grupę būsimiems muzikiniams projektams. Tiesa, jie, anot muzikantės, dar yra embriono stadijoje.

Justė taip pat karts nuo karto koncertuoja solo.

Molėtuose jos dainos skambėjo taip:

„Manau, kad mudu su Juste savo dainomis įnešėme gerumo dozę, apie kurią koncerte buvusieji žmonės papasakos tiems, kurie neatėjo. Manau, kad mes atlikome misiją. Ir ji skirta ne kam nors, o konkrečiam žmogui. Po šios akcijos, jam bus geriau“, – koncertu džiaugėsi ir Andrius Kulikauskas.

Koncerto pabaigoje jis pasikvietė Justę į sceną ir kartu atliko dainą „Gintarai“.

Sieks, kad paramos akcija taptų tradicine

Pagalba Arūnui – jau antroji tokia paramos akcija, įvykusi Molėtuose. Pernai tokiu pat principu buvo sėkmingai surinktos aukos trijų metų berniukui Adui, kuriam reikėjo klausos aparato. Į šių metų koncertą Adas taip pat atvyko, kartu su tėvais.

„Manau, kad šiemet akcija tikrai pavyko. Dabar konsultuosimės su gydytojais, kad jie patartų, kuo dar galime padėti Arūnui. Taip pat ieškosime firmų, kurios suteiktų nuolaidų kompiuteriui ir internetui ir taip prisidėtų prie paramos. Stengsimės viską suspėti padaryti iki Kalėdų“, – teigė akcijos iniciatorius, Molėtų jaunimo klubo pirmininkas Linas Šmigelskas.

Kitais metais jis, kartu su visu klubu, planuoja akciją tęsti ir padėti jau kitam negalią turinčiam molėtiškiui. Savo ruožtu A. Kulikauskas pasiruošęs ir toliau dovanoti savo koncertus paramos dalyviams, jei tik to prireiks.

„Kai jaučiu, kad nėra piktnaudžiavimo, aš pasiruošęs padėti visomis keturiomis“, – grįžtant atgal į Vilnių patikino muzikantas.

Nuotraukas iš paramos mugės ir koncerto Molėtuose pamatykite AGATA „Facebook“ paskyroje esančioje fotogalerijoje

Muzikantai pakraupę: dramatiškai kintantys jų santykiai su darbdaviais verčia pačius kūrėjus mokytis finansinio meno. Tad dainininkai ir grojikai susirūpinę klausia, kuomet tada užsiimti pagrindine savo veikla – kūryba. Vienus dar gelbėja pagalbininkai, kitus – viešosios įstaigos statusas.

Štai Andrius Mamontovas šįmet surengė apie šimtą koncertų. Jis pripažįsta, kad vienas pats su tokia darbų gausa nesusitvarkytų, todėl administraciniai reikalai patikėti jo įkurtai viešajai įstaigai, kur piniginius ir mokestinius reikalus tvarko sutuoktinė Inga. „Norėčiau pažiūrėti į akis žmogui, kuris sukūrė šitą paniekinančią tvarką. Jeigu ne mano žmona finansininkė, aš bankrutuočiau, – teigia dainininkas. – Būtų teisinga, kad valstybė įtraukdama į tokią mokesčių sistemą, man pasamdytų ir buhalterį, nes administracinis ir kūrybinis darbas yra nesuderinami dalykai.“

Didžiausiu iššūkiu muzikantams tampa primesta individuali veikla, nes pagal autoriaus ar atlikėjo sutartį užsakovai kūrėjus jau atprato samdyti. Tai fiksuoja ir pati Mokesčių inspekcija: jeigu 2008 m. autorinių sutarčių šalyje buvo sudaryta už 800 mln. litų, tai pernai tokių vertė tesiekė vos 170 mln. litų.

„Man sako: pažiūrėk į mokesčių dydį ir darbo kainą. Jeigu naudojuosi šiomis sutartimis, aš iškrentu iš žaidimo – viso gero. Dabar turi būti itin stiprus, kad išliktum“, – pastebi jaunas kompozitorius ir saksofonininkas Remigijus Rančys.

Dėl išlikimo kūrėjai pakeitė savo veiklos profilį ir formaliai iš atlikėjų ir autorių virto individualios veiklos vykdytojais. Tiesa, dažnam šis persikvalifikavimo pradžiamokslis sudarė keblumų. „Vasarą Mokesčių inspekcijos duris atvėriau gal dešimt kartų ir bendraujant su specialistėmis vis apimdavo jausmas, kad esu būrimo salone“, – pasakoja R. Rančys. Galiausiai jis buvo priverstas samdyti finansų konsultantą.

Muzikanto pastebėjimu, dabar be patyrusio finansininko pats negali eiti nė žingsnio. „Atrodo, kad muzikantai yra išskirtinė kasta, nes dar turi tapti buhalteriais. Manau, gegužę bus didelis šokas visai muzikantų bendruomenei“, – sako jis.

Negerų nuojautų prieš artėjantį pajamų deklaravimą turi ir kompozitorius Andrius Kulikauskas, šįmet taip pat ėmęs vykdyti individualią veiklą. „Kartais apima toks baimės jausmas, kad gausime šoko terapiją – juk dauguma mūsų nėra principingi buhalterijos asai. Žinoma, suvokiu, kad nuo kiekvieno renginio būtina kažkiek atskaičiuoti į neliečiamą litų pundelį“, – pasakoja maestro.

Tuo metu vienas šiųmetės „Eurovizijos“ atrankos favoritų Linas Adomaitis prieš mokesčių deklaravimą ateinančią gegužę jaučiasi ramus, nes turi kvalifikuotų patarėjų. „Man užsiimti koncertine veikla pagal individualią veiklą pasirodė priimtina. Tariausi su daug juristų, advokatų, buhalterių, kuriais per 15 metų veiklos pasitikiu. Užtat man ramu, kaip pinigai vaikšto – mes pasiskaičiavome, kad gegužę man reikės sumokėti 17 procentų. Tačiau akivaizdu, kad senoji mokestinė sistema pagal autorines sutartis su 15 procentų mokesčių tarifu buvo vertingesnė ir muzikantams, ir valstybei.“

Draugą finansininką turi ir A. Kulikauskas. „Jis man padarys „Excel“ lentelę. Joje ir bus aišku, kiek reikės permesti mokesčiams“, – tikisi muzikantas.

Pastaruoju metu pasigirstant nerimo signalams iš muzikantų, „Excel“ programa nuolat pildoma ir atlikėjų ir fonogramų gamintojų asociacijoje AGATA bandant sukurti paprastą ir suprantamą mokesčių apskaičiavimo formulę. Tačiau jos direktorė Agnė Masalskytė negali atsistebėti, jog kiek besistengtum sukurti universalų buhalterinį šabloną muzikantams, vis atsiranda kitų kintamųjų. „Dabar vis dažniau naudojama individualios veiklos forma atrodo itin komplikuota. Per ją valstybė sunaikino autorinius santykius, surenka mažiau mokesčių ir kelia nereikalingą įtampą“, – teigia ji.

Tiesa, AGATA informacinis centras ir Mokesčių inspekcija bando mažinti šią įtampą nuolat konsultuodama atlikėjus mokestiniais klausimais. Anot A. Masalskytės, naujoji valdžia privalėtų atsižvelgti į kūrybinės veiklos specifiką ir išlaisvinti muzikantus nuo nepelnytų prievolių. „Naujoji Vyriausybė savo programoje numato taisyti buvusiosios klaidas ir taikyti lengvatas kūrybinei veiklai. Būtinai priminsime šiuos įsipareigojimus ir, jei reikės, dar garsiau kelsime šį klausimą“, – įspėja AGATA vadovė.

Savo ruožtu A. Mamontovas užsimena apie Airiją, kurioje mokesčių sistema muzikantams yra elementari ir neverčianti laužyti galvos, todėl ten žmonės noriai moka mokesčius. „Tuo metu Lietuvoje… kolegoms nebent patarčiau įkurti savo bažnyčią, koncertus apiforminti kaip pamaldas, o užmokestį surinkti kaip aukas – į jas Mokesčių inspekcija nosies nekiša“, – sako A. Mamontovas.

Andrius Mamontovas asociacijoje AGATA

Muzikantas gauna laišką: „Nedidelis restoranas Vilniaus senamiestyje ieško atlikėjų, norinčių groti restorano lankytojams ir taip pasireklamuoti bei populiarinti savo muziką. Pirmenybė bus teikiama džiazą, roką grojantiems muzikantams. Ar jums tai būtų įdomu?“ Atsakymas: „Su artėjančiomis šventėmis! Esu muzikantas, gyvenu nedideliame name Vilniaus priemiestyje. Ieškau restorano komandos, kuri galėtų atvykti į mano namus ir paruošti man bei mano draugams vakarienę. Tai būtų puiki reklama Jūsų restoranui. Pirmenybę teiksiu egzotiškai virtuvei.“

Toks išgalvotas, bet realybę taikliai šaržuojantis susirašinėjimas vakar iškabintas lauko reklamos stenduose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Šia netradicine socialine reklama atlikėjų ir fonogramų asociacija AGATA siekia atkreipti dėmesį į muzikantų darbo nuvertinimą Lietuvoje.

Noras, kad pop scenai nepriklausantys, bet profesionalūs muzikantai grotų už labai nedidelius honorarus ar visai už dyką, „vardan reklamos“, tapo ydinga tradicija. Ilgą laiką kantriai tylėję, muzikantai pamažu išdrįsta apie juos netenkinančią situaciją pasisakyti viešai.

Klubo savininkas: „Man nesvarbu kokią muziką grojate, svarbu, kad alus eitų“

„Lietuvoje yra ribotas skaičius erdvių, kuriose galima koncertuoti, todėl organizatoriai tuo naudojasi. Vyrauja požiūris, jog muzikantams reikia džiaugtis, kad jie apskritai turi galimybę groti ir būti pamatyti“, – koncertų organizavimo užkulisius atskleidžia vienos geriausiai vertinamų Lietuvos alternatyvios muzikos grupių „Fusedmarc“ narys Denisas Zujevas.

„Fusedmarc“ scenoje – jau aštuntus metus. Jie yra koncertavę Vokietijoje, Olandijoje, Graikijoje ir nemažai kitų šalių. Grupės biografijoje – ir pasirodymai tarptautiniuose Europos muzikos festivaliuose, tokiuose kaip 70 tūkst žmonių sutraukiantis „Sziget“ Vengrijoje ar „Europavox“ Prancūzijoje. Lietuvos kontekste tai yra aukščiausio lygio pasiekimai.

Nepaisant to, kai su vieno Vilniaus klubo savininku derėjosi dėl honoraro už koncertą, grupė sulaukė tiesaus atsakymo: „Man nesvarbu kas jūs ir kokią muziką grojate. Svarbu, kad alus eitų.“

„Organizatoriai skiria per mažai dėmesio koncertų organizavimui, – tęsia muzikantas – Nėra profesionalios vadybos. Klubų ar barų savininkai žino, kad pas juos į koncertą ateina 50 žmonių, ir priima tai kaip konstantą. Nesistengia, kad žmonių būtų daugiau, nors norinčiųjų ateiti tikrai yra.

Per mažai investuojama į tai, kad galutinis rezultatas būtų geras. Grupėms Lietuvoje siūlomi labai maži honorarai. Vyrauja stereotipas, kad kiekvienas grupės narys vertas šimto litų. Jei pas jus trys nariai – tuomet jūsų honoraras už koncertą bus 300 Lt. Nesvarbu, ar muzika kokybiška, ar ne. Jei nesutinkate groti už tiek – surasime tuos, kurie sutiks.“

Dėl to, anot „Fusedmarc“ nario, išeitis yra vienintelė: muzikantams reikia vienytis ir aiškiai parodyti, kad jie negros už dyką: „Muzikantai dabar pradėjo konkuruoti tik pagal tai, kas už pigiau pagros. Pigumo kriterijus yra tapęs svarbiausiu, renkantis, ar grupę kviesti į klubą, ar ne. Tokia situacija nenaudinga patiems muzikantams. Dėl to reikia pradėti vertinti savo kuriamą muziką labiau, nes kitaip bus tik blogiau. Mes grojame jau nemažai metų ir matome, kad kuo toliau, tuo situacija negerėja.“

Vis dar atsiranda tų, kurie pagros ir „už kotletą“

Jeigu ir tokia grupė kaip „Fusedmarc“ susiduria su problemomis dėl atlygio, tuomet ko tikėtis iš mažiau žinomų vardų, kurie daugiausia groja nedideliuose baruose?

„Situacija prasta. Niekas nenori už muziką mokėti: nei organizatoriai, nei žiūrovai. Visi įpratę ieškoti nemokamų dalykų, o muzikantai lieka apgauti. Pavyzdžiui į festivalius juos kviečia pagroti, žadėdami, kad taip gaus reklamos. Tačiau realiai jokios reklamos niekada nebūna“, – sava patirtimi dalijasi baruose ir kavinėse dažniausiai grojančios svingo grupės „Swing Zippers“ gitaristas Vadimas Stankevičius.

Žinoma, muzikantai visada gali atsisakyti groti, kai jiems siūlomos blogos sąlygos, tačiau visada atsiras tų, kurie, anot pašnekovo, pagros ir už kotletą. „Organizatoriams dažnai nesvarbu, koks yra grojimo lygis – svarbu, kad grupei už muziką nereikėtų mokėti“, – anksčiau išsakytą mintį patvirtina muzikantas.

Problemos priežastis V. Stankevičius mato bendroje muzikinėje kultūroje, kurios šaknys – gilesnės nei Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis: „Lietuvių mentalitete likęs stiprus sovietinių laikų pėdsakas. Visame pasaulyje muzikantas jau laikomas normalia profesija. Lietuvoje vis dar manoma, kad tai yra žmonės, kuriems gyvenimas nepavyko. Į muzikantus žiūrima kaip į bedarbius.“

Ką reikėtų daryti? Gitaristas siūlo kelią:

„Problemą reikia pradėti spręsti nuo kultūrinio žmonių išsilavinimo. Reikia, kad nuo mažens vaikai suprastų, kas yra kokybiška muzika. Dabar profesionali džiazo grupė sulaukia vos šimto žiūrovų. Tai aiškiai rodo, kad trūksta kultūros“,

Visi geri dalykai turi savo kainą

„Tokia situacija yra simptomiška. Už fone skambančią muziką baras per mėnesį turi sumokėti vidutiniškai 33 Lt – tiek, kiek kainuoja keli bokalai alaus. Nepaisant to, mes vis tiek susiduriame su problemomis norėdami šiuos pinigus gauti ir perduoti tiems, kam jie ir priklauso: muzikantams. Žinant tai, nenuostabu, kad ir gyvai grojančioms grupėms nenorima atsiskaityti arba pasiūloma juokinga pinigų suma“, – komentuoja reklamos iniciatorius, asociacijos AGATA marketingo vadovas Rytis Šeškaitis.

Anot jo, koncertų organizatoriams ir barų savininkams būtina keisti požiūrį į muziką. „Gyvai grojama muzika barui duoda daug didesnę pridėtinę vertę nei sumokoma ją atliekantiems muzikantams. Juk dažnai žmonės ateina į barą vien todėl, kad pamatytų gyvai grojančią grupę. Todėl grupei už tai turi būti atsiskaityta. Šia socialine reklama norėjome nemoralizuodami atkreipti dėmesį į problemą. AGATA įsitikinusi, kad, norint, jog lietuviška muzika augtų, už ją turi būti teisingai atlyginta. Visi geri dalykai turi savo kainą“, – konstatuoja R. Šeškaitis.

AGATA socialinė reklama mieste atrodo štai taip:

Neišmokę pirmosios pamokos, nepažinę tautos paveldo, nesuvaldę savo prigimties, Europoje su savo muzika neatrodysime rimtai, o gal net juokingai, svarsto atlikėjų ir fonogramų gamintojų asociacijos AGATA tarybos narys muzikantas Aras Žvirblys.

„Jokia ne menkystė būti mažos šalies ir tautos atstovu – turime daugybę dalykų, kuriais galime didžiuotis. Deja, mes nesuprantame, kas esame, – sako A. Žvirblys. – Esame šalis, kuri turėtų rūpintis savo kalbos išlaikymu ir išlikimu ne mažiau, nei tai daro Prancūzija, rodanti puikų pavyzdį puoselėdama kalbą ir apsaugodama savo muzikinę rinką.“

A. Žvirblio pastebėjimu, kai rūpinamasi nesuprasi kuo, tai ir šiuo metu vykstančio „Eurovizijos“ dainų konkurso pirmojo etapo vaizdas ir garsas kelia nebent liūdesį. „Ten matome daugybę numerių, kai bijome būti savimi. Kai jie sako atstovaujantys Lietuvai, tai, dovanokit, yra atvirkščiai – „Eurovizijos“ dalyviai pirmiausia rūpinasi savo sėkme. Tai nėra tautos kultūros, savasties ar papročių pateikimas pasauliui, todėl kam rūpi, kaip už tave balsuos kaimynai – koks skirtumas tarp pasiektos 6 ir 16 vietos?“ – kalba asociacijos AGATA tarybos narys ir meistriškumo stovyklos įkūrėjas.

Visą pokalbį su A. Žvirbliu transliuos Žinių radijas laidoje „Muzikos spektras“ šeštadienį, 13 val.

Verslininkas Mindaugas Stongvilas, įmonėms teikiantis rinkodarinius „emocijų paketus“, atskleidžia, kodėl restorane per pietus turi skambėti greita muzika, o vakare – lėta, arba kodėl banke muzikinis fonas turėtų raminti ir kodėl finansų institucijose labiausiai tiktų groti instrumentinius kūrinius.

„Banke būna nemalonu, jeigu girdi, kas šnekama šalimais prie kasos langelio. Kartu klientas banke nesijaučia labai saugiai – jis ten jaučiasi beveik kaip ligoninėje. Todėl žmogus turėtų nusiraminti ir atsipalaiduoti, o reikalus išspręsti visiškai sumažinus nepasitenkinimą, – Žinių radijo laidoje „Muzikos spektras“ šeštadienį pasakos M. Stongvilas. – Restorane pietų metu reikia groti greitą muziką, kad didėtų tempas ir stalų apyvarta. Vakare jau derėtų groti lėtesnę muziką, žinoma, kruopščiai atrinktą, kad žmonės ilgiau pasėdėtų ir dar užsakytų gėrimą pasimėgauti.“

Emocinė rinkodara, apimanti žmogaus jusles, – kiek rečiau pastebimas šalies verslo atributas. Įmonės „Assensus“, kurį buvo sukūrusi ir pasaulyje pripažintą „Lietuvos kvapą“, vadovas sako padedantis verslui formuoti įvaizdį per pirkėjų pojūčius. „Foninė muzika yra interjero, aplinkos, įvaizdžio dalis, o mes padedame klientui tai suderinti, susivokti, kaip jis save reprezentuoja. Kartu taip nustatome ir galutinius vartotojo interesus bei norus. Jeigu verslas save pakankamai rimtai pristato, jis iš esmės privalo atspėti savo kliento, užsakovo lūkesčius – tiesiog pataikyti į jo pasąmonę ir per prekę, ir per kuriamą aplinką“, – atskleidžia M. Stongvilas.

Tačiau verslo įmonės, anot jo, neretai įsivaizduoja, kad šitie atributai yra nebūtini ir net nereikalingi. „Įsivaizduokite, kad norite pas save pasikviesti naujų draugų arba žmogų, kuris jums asmeniškai patinka. Jūs tikriausiai rimtai dėl to pasiruošite – uždegsite žvakes, parinksite meniu ir muziką, persirengsite ir taip toliau. Taip ir versle – klientai kitą kartą ir neužeis, jeigu jų kažkuo nepatrauksi“, – sako verslininkas.

Visas pokalbis su M. Stongvilu apie foninės muzikos reikšmę – atlikėjų ir fonogramų gamintojų asociacijos AGATA laidoje „Muzikos spektras“ šį šeštadienį, 13 val., per Žinių radiją.

Šis penktadienis ir šeštadienis, Vilniaus mokytojų namai ir Nacionalinis dramos teatras – dvi skirtingos erdvės ir du vakarai, du atlikėjų aštuonetai ir du skirtingi žanrai – dainuojamoji poezija ir džiazas, bet tokios pačios sąsajos: šiuodu koncertus surengs kūrybiniai kolektyvai, išaugę iš atlikėjų ir fonogramų gamintojų asociacijos AGATA jaunimo iniciatyvų.

Pirmasis įvykis – tai dainuojamosios poezijos svetainės atidarymo koncertas, kuriame penktadienį 18 val. pasirodys jaunieji atlikėjai iš visos šalies, praėjusią vasarą lavinę įgūdžius AGATA meistriškumo stovykloje: Evelina Beivydaitė, Justė Kazakevičiūtė, Justė Burškaitytė, Justas Jonauskas, Rugilė Barštytė, Monika Balčikonytė, Vytautas Sakalauskas. Jų kūrybiniam vakarui vadovaus kompozitorius Andrius Kulikauskas.

Štai programoje abiturientas J. Jonauskas atliks jautrią savo kūrybos dainą „Tautiečiams“. „Aš turbūt esu truputį keistas, bet man rūpi mūsų visuomenė, mūsų šalis, todėl kuriu tai, kas būtų atsvara visam tam lėkštam dainavimui“, – pripažino vienas aštuonetuko atlikėjų.

Antrasis įvykis – šeštadienio 16 val. koncertas, kurį surengs naujai susibūręs jaunų muzikantų kolektyvas „Jazz Gang“. Jis išaugo iš asociacijos AGATA praėjusią vasarą organizuoto europinio keliaujančio jaunimo orkestro – šioje trupėje dalyvavusi lietuvių dalis susicementavo, nutarė kartu tęsti muzikinę veiklą ir dar pakvietė prisijungti tris jaunuolius iš stovyklos.

„Repetuodami Prancūzijoje ir važinėdami po Europą mes tapome kaip šeima, o dabar kaip nauja grupė sugrįžtame su originaliomis kompozicijomis ir jaunatviška energija“, – sakė vokalistė Veronika Golovanova. Be jos koncerte džiazo skambesiu džiugins Agnietė Ivanauskaitė, Donata Januševičiūtė, Mantvydas Pranulis, Mykolas Viningas, Domantas Razmus, Rokas Jackūnas, Armanas Isojan.

Jazz Gang

Nors Lietuvoje veikia aktyvi žurnalistų sąjunga, kitų giminingų audiovizualinės srities profesijų atstovai atrodo kaip palaida bala, mano industrijos dalyviai. „Muzikos atlikėjų profesinės sąjungos nėra kai kuriose šalyse Afrikoje ir Azijoje. Europos žemyne jos aktyviai veikia, tik ne Estijoje ir ne Lietuvoje. Ar neatrodo, kad esame truputį atsilikę?“ – atkreipė dėmesį atlikėjų ir fonogramų gamintojų asociacijos AGATA vadovė Agnė Masalskytė.

Asociaciją AGATA ir kitas audiovizualinės industrijos žmonėms atstovaujančias struktūras pradėti glaudesnį bendradarbiavimą praėjusią savaitę pakvietė Thomas Daynas, Tarptautinės muzikantų federacijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas, ir Johnas Barsby, Jungtinės Karalystės nacionalinės žurnalistų sąjungos prezidentas, anksčiau tris dešimtmečius dirbęs BBC.

J. Barsby pabrėžė, jog visose šalyse, tarp jų ir Didžiojoje Britanijoje, į profesines sąjungas ar susivienijimų veiklą sunku pritraukti jaunus žmones. „Tai yra itin svarbu, kad jaunimas galėtų naudotis ne tik profesinių sąjungų iškovotomis lengvatomis, bet ir prisidėtų prie paties proceso“, – sakė britų žurnalistų profesinės sąjungos lyderis.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus pastebėjimu, kūrybos darbuotojams neparanku veikti pavieniui – verta vienytis tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. „Kūrybinės gildijos yra glaudžiai susijusios, tad vykstant kūrybinių sričių skaitmenizavimui jos tampa dar glaudesnės“, – sakė jis.

Anot žurnalistų profesinės sąjungos lyderio, Lietuvoje kartais be tarptautinių organizacijų paramos būna sunku apsiginti. „Pas mus dažnai žmonės, nors ir nepatenkinti, nestreikuoja ir neišeina iš darbo. Mes, lietuviai, mėgstame gerai atrodyti, todėl rezultatų padeda siekti budri Europos akis, kuri kartais parodo, kad viską mato“, – teigė D. Radzevičius. Jis priminė, kad šiais metais ypač efektyvi buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos kritika dėl žurnalistų baudžiamojo persekiojimo Lietuvoje.

Kai žiniasklaidos darbuotojų profesinė sąjunga viena pati ar su tarptautinių organizacijų parama žurnalistų laisvę gina teismuose, muzikos darbuotojai apie panašią jėgą kol kas gali tik pasvajoti. „Lietuvoje žūtbūt reikia atlikėjų kolektyvinio balso, kuris šnekėtų viso sektoriaus vardu. Pavyzdžiui, kai prieš kelerius metus valdžia pakėlė mokesčius atlikėjams, vieningos prieštaraujančios jėgos nebuvo – kai kas dar protestavo, bet viskas tuo ir baigėsi“, – sakė asociacijos AGATA direktorė. Atlikėjų teisėms atstovaujanti ir tuščios laikmenos atlyginimą šįmet pradėjusi administruoti asociacija, be šių tiesioginių funkcijų, pati imasi iniciatyvos burti muzikantų profesinę sąjungą.

A. Masalskytė atkreipė dėmesį, per kolektyvinį atstovavimą ir socialinį dialogą įmanoma pasiekti neįtikėtinai efektyvių rezultatų. „Pas mus atlikėjus įprasta suprasti kaip laisvus menininkus. Užtat Prancūzijoje tam tikrą laiką, skaičiuojamą valandomis, koncertavęs atlikėjas jau laikomas įprastu darbuotoju ir atitinkamai gauna normalų atlyginimą“, – aiškino ji. 

Pagal iškiliausių lietuvių poetų tekstus dainas kuriantis aktorius ir bardas Gediminas Storpirštis sako, kad poezija turi „paliesti“ – paprasta buitinė istorija atlikėjo nepatrauks.

„Kokie nelaimingi yra apie aktualijas dainuojantys populiariosios muzikos atlikėjai, nes aktualijos gretai kinta!“ – Žinių radijo laidoje „Muzikos spektras“ teigė G. Storpirštis, neseniai tapęs penktuoju Vytauto Kernagio vardo gitaros apdovanojimo laureatu.

Jis daugiausia dainų yra sukūręs pagal Sigito Gedos, Donaldo Kajoko, Rimvydo Stankevičiaus, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Mačernio eiles.

„Turiu porą dainų ir pagal Aidą Marčėną, – užsiminė dainuojamosios poezijos atlikėjas. – Nors mes pažįstami ir kažkada buvome kursiokai, lankėme tą pačią teatro studiją. Buvo laikas, kai intensyviai bendravome, o ir dabar bičiuliaujamės, tad jaučiu jam nerašyta skolą. Bet nežinau, ar šiame gyvenime dar galėsiu ją grąžinti: noriu sukurti daugiau muzikos Aido tekstais, bet jis yra nelengvai atrakinimas. Man nesinori Aido dainuoti primityviau, negu jis pats parašė.“

Visą pokalbį su G. Storpirščiu galite išgirsti internete.

Žinių radijo eteryje laidą „Muzikos spektras“ asociacija AGATA rengia visuomeniniais pagrindais. Laida transliuojama šeštadieniais 13 val. ir kartojama sekmadieniais 9 val. 

Saksofonininko Kęstučio Vaiginio suburti ir po pusmečio į Lietuvą vėl grįžę instrumentų burtininkai džiazo gerbėjus kviečia į antrą koncertinį turą, jeigu nepavyko grupės pasirodymų išgirsti praėjusį pavasarį. Kol muzikos mėgėjai laukia ketvirtadienio vakarą Nacionaliniame dramos teatre skambėsiančio koncerto, džiazmenai Lietuvos studentams, kurių branduolį sudaro asociacijos AGATA stovyklos dalyviai, surengė džiazo meistriškumo pamokėlę.

„Žmonės neretai bijo stengtis, nes praktika yra sunkus dalykas. Bet galima padaryti, kad ji būtų lengva, – dėstė D. Berkmanas. – Atvykęs studijuoti į Bostoną, pats grodavau 8 valandas per dieną, ir reikia pastebėti, kad nebuvau jau toks geras praktikantas.“

Anot jo, džiazuojant vargas ir kankynė nepadeda: kad puikiai grotum, pirmiausia reikia būti įsitraukusiam. Šios ir kitas pastabos, nuo kurių jaunimas negalėjo atplėšti ausų, regis, pataikė į taikinį: studentai užsiminė permąstysiantys savo požiūrį į egzaminus ir atsiskaitymus, kitaip bandysiantys organizuoti savo darbotvarkę.

„Atrodo, kad grojate ne vienas iš kito, o labiau solo, – prie instrumentų stojus AGATOS meistriškumo stovyklos auklėtiniams ir džiazo specialybės studentams aiškino amerikiečių pianistas. – Individualius pastangos jaučiamos, ir tai gerai, bet kad grotumėte kartu, turite vis kartoti ir kartoti save.“

Studentai nesispyriojo, įsiklausė ir kitą kūrinį sugrojo daugiau paisydami ne natų, o vienas kito. O kaip tarpusavyje susigirdi, susiskamba ir suaidi pianistas D. Berkmanas su saksofonininku K. Vaiginiu, trimitininku Aleksu Sipiaginu, kontrabosininku Edu Howardu, būgnininku Feritu Odmanu, Vilkaviškio gyventojai patyrė jau trečiadienį, vilniečiai pamatys ketvirtadienį, Birštono publika – penktadienį, o turą kvintetas baigs koncertu Druskininkuose šeštadienį.

Nuotraukų galerija

Nuotraukų galerija „Facebook“

Pianistas Davidas Berkmanas

Sekmadienį uždarytame festivalyje „Tai – aš“ dainuojamosios poezijos tėvo Vytauto Kernagio gitara, kurią dovanoja asociacija AGATA, atiteko kitam šio poetiškai dainingo žanro apolonui Gediminui Storpirščiui. Jo žodžiais, šis rankomis skambinamas styginis instrumentas yra neatsiejamas dainuojamosios poezijos kūrėjo draugas.

Kaip ir dauguma dainuojamosios poezijos atlikėjų, G. Storpirštis gitara pradėjo brazdinti dar mokykloje – tai renginiuose, tai prie laužo. „Pradėjau kaip ir visi – nuo kelių akordų, ir dar iki šiol mokausi. Galime kalbėti apie kūrybinio kelio pradžią, bet apie pabaigą dažniausiai nieko nepasakysime“, – sako jis.

Anot jo, dainuojamosios poezijos atlikėjui pirmasis impulsas ateina iš dainos, o ne poezijos. „Šis žanras vertingas tuo, kad jaunimą grąžina prie knygos. Prie dienoraščio, teksto. Retas kuris kelias tai skatina“, – pastebi G. Storpirštis.

Bet kodėl jeigu dainuojamoji poezija – tai šalia dažniausiai būtinai skambės ir gitara? Kodėl ne būgnas, skudučiai ar fortepijonas? „Prie laužo fortepijono juk nenusitempsi“, – atsako G. Storpirštis.

Kai atlikėjų ir fonogramų gamintojų asociacijos AGATA tarybos pirmininkas Rimantas Bagdzevičius, sekmadienio koncerte Šv. Kontrynos bažnyčioje Vilniuje įteikdamas apdovanojimą, užsiminė, kad G. Storpirštis buvo seniai jo vertas, bet tarytum turėjo laukti, taip ir pirmosios savo gitaros aktorius ir atlikėjas ilgokai laukė.

„Pirmąją gitarą pirkau vienoje Vilniaus muzikos reikmenų parduotuvėje, į kurią per metus iš užsienio atveždavo tik kelias. Reikėdavo užsirašyti į eilę ir kantriai laukti vokiško arba čekiško instrumento, jeigu nenorėdavai pirkti gaminto Leningrade. Tad aš irgi savo gitaros laukiau daugiau kaip pusę metų. Manoji buvo čekiška, gamintojo „Cremon“, – pasakoja bardas.

Nuo šiol Anapilin išėjusio kolegos vardo gitara grosiantis G. Storpirštis prisimena ir vakarus, kuomet grodavo kartu su pačiu V. Kernagiu (1951–2008). „Aš jį kviečiau į savo pirmosios kasetės pristatymą. Tuomet jis man užrašė: Vytautas KerNagis Gediminui StorPirščiui“, – aktorius atskleidžia, kaip maestro sužaidė perkeltinėmis judviejų pavardžių reikšmėmis.

Galiausiai, anot G. Storpirščio, sekmadienį pasibaigęs dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ ieško naujų raiškos būdų, bet nepamiršta ir pradžios, tad nepamiršta ir V. Kernagio. „Ir šįmet, praėjus penkeriems metams po jo išėjimo, prisiminėme „Dainos teatrą“, norėdami jaunimui pristatyti, ko jie nematė ir negirdėjo dėl savo amžiaus“, – aiškino gretutinių teisių asociacijos AGATA įsteigto prizo laimėtojas.

Šįmet Lietuvos metų bardui buvo įsteigta penktoji V. Kernagio vardo gitara, o pats festivalis „Tai – aš“ – jau dešimtasis. 2008 m.  šį apdovanojimą pelnė Domantas Razauskas, 2009 m. – Andrius Kulikauskas, 2010 m. – Saulius Bareikis,  o 2011 m. – Virgis Stakėnas.

Vytauto KerNagio vardo gitarą skambina Gediminas StorPirštis