Naujienos

Šiandien, lapkričio 26 d., Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje vyksta II-asis Tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas ,,Mano vaikystės draugas – fortepijonas”. Asociacijoje AGATA susibūrusių atlikėjų ir muzikos įrašų gamintojų sprendimu, geriausiai šiame konkurse pasirodę jaunieji atlikėjai bus apdovanoti AGATA įsteigtomis premijomis.

Konkurse ,,Mano vaikystės draugas – fortepijonas” dalyvaus apie aštuoniasdešimt jaunųjų pianistų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Lenkijos. Konkursu  bus siekiama atskleisti fortepijonu grojančių jaunųjų atlikėjų individualumą bei įgūdžius, taip pat toliau ugdyti jų muzikinį meistriškumą. Geriausiai skirtingose amžiaus grupėse pasirodžiusius atlikėjus AGATA apdovanos premijomis, o pagrindinį konkurso laureatą – J. Miščiukaitės pagrindine premija.

Šviesaus atminimo Janina Miščiukaitė buvo viena pirmųjų asociacijos AGATA Tarybos narių, daug prisidėjusi prie atlikėjų teisių puoselėjimo Lietuvoje. Būtent Janinos Miščiukaitės vardas Jonavos meno mokyklai buvo suteiktas pernai, tokiu būdu įamžinat jos nuopelnus Lietuvos estradai. Jaunųjų pianistų konkursas ir AGATA įsteigta Janinos Miščiukaitės premija – tai dar vienas būdas įprasminti šios atlikėjos kūrybinį indelį ir kartu paskatinti jaunuosius muzikos atlikėjus.

Premijos jauniesiems pianistams bus įteiktos įgyvendinant AGATA Visuomenės švietimo programą.

Ką bendro turi automobilių stovėjimo aikštelė, stomatologo kabinetas, restoranas ir sandėlis? Visose šiose vietose groja speciali muzika. Apie jos vertę ir naudą, piratavimą, visuomenės požiūrį į autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijas kalbėjomės su Lietuvoje viešėjusiu Anne Sevinga. Jis yra vienas iš Olandijos organizacijos SENA įkūrėjų bei vadovų, dirbančių ir Tarptautinėje fonogramų industrijos federacijoje (IFPI).

Interneto amžiuje vis dažniau diskutuojama apie muzikos kainą ir jos vertę. Nemažai vartotojų tikisi muziką būsiant nemokamą, galimą naudoti ir pasiekiamą visais įmanomais būdais. Panašų požiūrį dėl muzikos naudojimo galime aptikti ir versle bei valstybės organizacijose. Taigi ar muzika prarado savo vertę, ar tiesiog pasikeitė tos vertės supratimas?

Muzika tikrai neprarado vertės. Atvirkščiai, ji tik didėja. Vis daugiau verslo įmonių įvertina muzikos naudą ir naudoja ją kaip priemonę geresniems rezultatams pasiekti.

Bėda ta, kad kai kurie žmonės muziką supranta kaip nemokamą dalyką. Įsijungi kompiuterį, paspaudi kelis klavišus ir štai tau muzika. Esant daugybei galimybių kūrinius kopijuoti, parsisiųsti ar keistis, neretai pamirštama, kad muzika – tai kompozitoriaus, atlikėjo ir leidėjo nuosavybė.

Normalu, kad nuėjęs pavalgyti į kavinę sumoku ne tik už maistą ir gėrimus, bet ir aptarnavimą, jaukią aplinką, taip pat jaukumą kuriančią muziką. Taigi svarbu šviesti visuomenę, kad muzika nėra nemokamas dalykas, ji kuria vertę ir už jos naudojimą reikia mokėti.

Tačiau gaji nuomonė, kad skaitmeninė muzikos kopija niekam žalos nedaro.

Prieš 15 metų albumas buvo laikomas auksiniu pardavus 50 tūkst. jo kopijų. Dabar auksiniu tampa 10 tūkst. tiražu parduotas albumas. Tačiau dėl kopijavimo, parsisiuntimo, piratavimo gali egzistuoti ir 80 tūkst. kopijų. Galbūt ne visos jos būtų buvę parduotos, bet faktas – muzikos kūrėjai dėl to negauna nemažos dalies jiems priklausančių pajamų.

Pasikartosiu: muzika – tai nuosavybė, už kurios naudojimą (taip pat ir skaitmeninį) privalu atlyginti jos savininkams.

Kaip manote, ar ateityje vartotojai ir verslas labiau norės mokėti už naudojamą muziką?

Manau, taip. Jeigu jie supras, kad kuriant muziką kažkas įdėjo daug darbo, tuomet supras ir tai, kad už jį yra teisinga atlyginti.

Tarkime, nusipirkęs ir perskaitęs knygą matau, kad joje aprašomi įdomūs dalykai. Tuomet nusprendžiu parašyti savo knygą ir iš pirktosios į savąją perkeliu kelis skyrius. Kas tokiu atveju būtų? Mane apkaltintų vagyste.

Panašiai yra ir su muzika. Ji mūsų gyvenime pasidarė tokia įprasta, kad jos dažnai nelaikome kažkieno nuosavybe, nors ji vis dėlto yra. Jeigu šito nesuvoksime, manau, mūsų muzikai ir kultūrai ateis juodos dienos.

Tačiau sakoma, kad atsiranda vis daugiau mėgėjų, kurie kuria savo muziką ir ją nemokamai platina internete. Gal tai pakeis mokamus dalykus?

Ar jūs tikrai tuo tikite? Aš ne. Kaip anksčiau, taip ir dabar daugelis klauso pažįstamų populiarių melodijų – nesvarbu, klasikos, džiazo ar pop muzikos. Esu tikras, kad taip bus ir ateityje. Tai, kad interneto vartotojai ieško ne tik nemokamų dalykų, patvirtina nuolat didėjantis skaitmeninės muzikos pardavimas.

O kaip kovoti su muzikos piratavimu?

Kol yra žmonija, visada bus ir vagišių. Kaip ir tų, kurie laisvalaikiu laužiasi į tavo kompiuterį, platina virusus ir pan. Visame pasaulyje egzistuoja mums mažai žinomi tinklai, kuriuose gali gauti oficialiai dar neišleistos muzikos ar filmų. Manau, JAV ir kai kurios kitos šalys, siekdamos įteisinti priverstinį tokių puslapių uždarymą, eina teisinga linkme.

Antra vertus, pasitarnauti gali ir didesnis legalios mokamos produkcijos prieinamumas internete. Olandijoje atlikti tyrimai rodo, kad daugiausia piratauja mažai išsilavinę 16-17 metų jaunuoliai. 25-30 metų vartotojai kur kas dažniau už muziką sumoka.

Lietuvoje ir kitose šalyse kartais abejojama autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijų reikalingumu. Pats esate vienos iš tokių organizacijų Olandijoje įkūrėjas, taip pat bendraujate kitų šalių organizacijomis. Kaip manote, ar jos reikalingos?

Neseniai kalbėjau su žinomu Olandijos atlikėju. Jis nuoširdžiai dėkojo mūsų organizacijai už pervestą autorinį atlyginimą. Kaip pats sakė, padėkojo, nes tų pinigų dėka jis gali koncertuoti skambant ne fonogramai, o pritariant gyviems muzikantams.

Kartais pamirštama, kad organizacijos administruoja autorių, atlikėjų, muzikos leidėjų teises. Daugeliui iš jų pervesti pinigai reiškia labai daug. Tai skirtumas tarp nuostolingos ir pelningos veiklos, darbo turėjimo ir bedarbystės.

Neretai žmonės įsivaizduoja muzikantus ir atlikėjus kaip kokius milijonierius: nauja mašina, didelis namas, vakarėliai, moterys, didžiulės sąskaitos bankuose. Toks įvaizdis klaidingas, juk be kelių žvaigždžių ir muzikos turi pragyventi ir džiazo, klasikos atlikėjai, dirigentai ir daugelis kitų.

Muzika – daugelio žmonių darbas, už kurį privalu tinkamai atlyginti. Kolektyvinio administravimo sistema tą ir padeda daryti, todėl ji ir yra reikalinga.

Tačiau kaip pakeisti pasitaikantį neigiamą požiūrį?

Ir Olandijoje yra manančių, kad nėra būtina apmokėti autorinio atlyginimo sąskaitas. Tai nėra populiarus sportas – niekas nenori to daryti. Tačiau kartais tai stebina.

Kai kurie skundžiasi: už viską ir taip daug moku, o čia dar autorinis atlyginimas. Bet jei pažvelgsime atidžiau, tai Olandijoje didelis baras arba restoranas, už jame skambančią muziką per dieną sumoka kavos puodelio kainą. Puodelis kavos už muziką, kuri klientams kuria jaukią atmosferą. Ir čia daug? Beje, Lietuvoje, kiek žinau, šis atlygis gerokai mažesnis.

Siekiant keisti požiūrį reikėtų daugiau šviesti visuomenę, kad būti atlikėju arba verstis įrašų leidyba – tai toli gražu ne naujas mersedesas ir išsipūtusi piniginė. Tai sunkus darbas, už kurį privalu tinkamai atlyginti. O mūsų organizacijų darbas – užtikrinti, kad atlygis būtų skaidriai surinktas ir paskirstytas.

Kaip sekasi tai daryti Olandijoje?

Prieš kurį laiką intensyviai derėjomės su šalies barus, restoranus ir viešbučius atstovaujančia organizacija. Jos nenorėjo mokėti autorinio atlyginimo, tad nusprendė, kad naudos muziką, kuriai netaikomos autorių teisės – tai elektroninė kompiuteriu kurta muzika. Tačiau greitai tokios idėjos atsisakyta – klientai pageidavo jiems mėgiamos muzikos, kurią atlieka pažįstamas atlikėjas, grupė ar orkestras. Vėliau kalbėtis su minėta organizacija buvo kur kas paprasčiau.

O štai vienas iš Olandijos didžiųjų prekybos tinklų nutarė 10-15 parduotuvių negroti jokios muzikos. Tačiau toks eksperimentas tetruko vieną mėnesį – pirkėjai išgirdo, kad muzikos nėra ir jiems tai nepatiko. Na, įsivaizduokite kalėdinę prekybą be atitinkamos muzikos.

Dar vienas pavyzdys. Šalia Amsterdamo filharmonijos yra stovėjimo aikštelė. Jos savininkai atliko tyrimą ir nustatė, kad žmonėms yra saugiau ir maloniau, kai aikštelėje groja muzika. Taigi toje aikštelėje skamba ta muzika, kuri grojama filharmonijoje.

Norimos muzikos galiu pasiklausyti ir pas savo stomatologą. Jo kabinete ant lubų kabo televizorius, taigi kai man taiso dantis galiu žiūrėti kokius tik noriu koncertus.

O štai vienos didžiausių logistikos kompanijų TNT sandėlyje naktinėje pamainoje visu etatu dirba diskžokėjus. Nustatyta, kad specialiai parinkta muzika kelia darbuotojų nuotaiką ir didina darbingumą.

Bendraudami su vartotojais nuolat pasitelkiame tokius pavyzdžius, taip pat mokslinius tyrimus. Tai įtikinti, kad muzika kuria pridėtinę vertę, ji nėra sąnaudos, o priemonė pasiekti geresnių rezultatų. Kai šitai suprantama, kalbėtis apie atlygį jos kūrėjams daug paprasčiau.

Vakar, 2010 m. lapkričio 16 d., Kultūros ministerijoje buvo surengtas  seminaras/diskusija “Muzika viešbučių ir restoranų versle”.

Kultūros ministerijos organizuotame renginyje dalyvavo kolektyvinio administravimo asociacijų AGATA ir LATGA-A, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos (LVRA) bei Kultūros ministerijos atstovai, o taip pat svečias iš Olandijos kolektyvinio administravimo organizacijos SENA – Anne Sevinga.

Seminare buvo aptarta muzikos naudojimo praktika viešbučių ir restoranų versle bei  galimybės tobulinti foninės muzikos licencijavimą. Seminaro dalyviai, pasinaudodami Olandijos patirtimi, siekė įvertinti asociacijų AGATA, LATGA-A ir LVRA bendradarbiavimo galimybės, taip pat galimus veiksmus siekiant patogesnio, pigesnio ir kitaip patrauklesnio foninės muzikos licencijavimo modelio Lietuvoje.

Estijos, Latvijos ir Lietuvos įstatymai, kuriais nustatomos kompensacijos už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais, neatitinka šių dienų realijų.

Siekiant įgyvendinti teisingo atlyginimo principą, kompensacijos autoriams atlikėjams bei fonogramų gamintojams turėtų būti renkamos ne tik už pasenusias, bet ir už šiuolaikines skaitmenines laikmenas bei įrenginius, kuriais vartotojai gali kopijuoti kūrinius.

Tokias nuostatas bendroje rezoliucijoje išreiškė septynios didžiausios Baltijos šalių autorių, atlikėjų ir fonogramų gamintojų organizacijos.

Aukščiausiems valstybių vadovams ir kultūros ministrams adresuotoje rezoliucijoje, raginama kuo skubiau keisti dabartinį teisinį reguliavimą atsižvelgiant į ES direktyvos nuostatas ir neseniai paskelbtą ES Teisingumo Teismo sprendimą.

„Kaimyninėse šalyse egzistuoja panašios problemos kaip pas mus – nors čia leidžiama kopijuoti kūrinius asmeniniais tikslais, už tai autoriai ir atlikėjai negauna teisingo atlygio. Taigi bendromis pastangomis siekiame atkreipti valstybių vadovų dėmesį į tai“, – sako Agnė Masalskytė, AGATA direktorė.

Sąrašas laikmenų ir įrenginių, už kuriuos mokamos kompensacijos autoriams ir atlikėjams Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje skiriasi.

„Skirtingai nei pas mus, kaimyninėse šalyse kompensacijos jau renkamos ir nuo kai kurių įrenginių, pavyzdžiui, MP3 grotuvų. Tikimės, kad trijose valstybėse, kurios dažnai traktuojamos kaip viena rinka, ilgainiui pavyks suvienodinti visą sąrašą“, – sako Gerda Leonavičienė, LATGA-A direktoriaus pavaduotoja.

Apie būtinus teisės aktų pokyčius pastaruoju metu diskutuojama daugelyje ES šalių. Šias diskusijas paskatino ES Teisingumo Teismas, neseniai priėmęs sprendimą garsioje „Padawan“ byloje. Joje buvo sprendžiama, kaip reikėtų interpretuoti ES direktyvoje numatytą teisingo atlygio už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais principą.

Kviečiame susipažinti su bendra Baltijos šalių autorių, atlikėjų ir fonogramų gamintojų organizacijų rezoliucija.

2010 m. spalio 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) priėmė sprendimą Ispanijos Autorių teisių ir leidėjų asociacijos bei bendrovės „Padawan“  byloje.

Šioje byloje  ETT patvirtino būtinybę teisingai kompensuoti už filmų, muzikos ar kitų kūrinių kopijavimą asmeniniam naudojimui ir pasisakė kitais svarbiais klausimais.

Kviečiame susipažinti su LR Kultūros ministerijos pateiktu ETT sprendimo išaiškinimu.

Vakar, spalio 24 – osios vakarą, Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio ,,TAI-AŠ“ baigiamojo koncerto metu Sauliui Bareikiui buvo įteikta Vytauto Kernagio vardo gitara. Šviesaus atminimo maestro vardu pavadintas prizas yra laikomas vienu svarbiausių dainuojamosios poezijos žanro apdovanojimų ir yra teikiamas labiausiai nusipelniusiam Lietuvos bardui.

Dar 2008 m. šį apdovanojimą įsteigė atlikėjus ir muzikos įrašų gamintojus vienijanti Lietuvos gretutinių teisių asociaciją AGATA. Nuo to laiko bardams skirtas prizas yra teikiamas kasmet, taip įprasminant lietuviškos dainuojamosios poezijos pradininko Vytautas Kernagio įnašą šiam žanrui.

Šių metų prizo laureatas Saulius Bareikis yra žinomas lietuvių aktorius ir bardas, vienas iš dainuojamosios poezijos grupės „Aktorių trio“ narių. Apdovanojimas Sauliui Bareikiui įteiktas už jo įnašą kuriant ir įtvirtinant nacionalinę dainuojamosios poezijos tradiciją, taip pat už aktyvią koncertinę veiklą bei jaunųjų atlikėjų ugdymą.

2008 m. Vytauto Kernagio vardo gitara buvo įteikta dabar jau gerai žinomam bardui Domantui Razauskui, 2009 m. ji atiteko bene vienam ryškiausių bardų, kompozitoriui ir aranžuotojui Andriui Kulikauskui.

Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA) – tai nepelno organizacija, besirūpinanti atlikėjų bei muzikos įrašų gamintojų teisėmis. Lietuvos bardams skirtas prizas yra teikiamas vykdant AGATA Visuomenės švietimo programą. Verta paminėti, kad anksčiau šios asociacijos Tarybos nariu buvo ir šviesaus atminimo Vytautas Kernagis.

Kompensacijos už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais taikytinos ne tik tuščioms skaitmeninėms laikmenoms, bet ir įrenginiams, kuriais tie kūriniai gali būti atgaminami.

Taip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) nusprendė reaguodamas į Ispanijos autorių teisių organizacijos (SGAE) ir laikmenomis prekiaujančios bendrovės „Padawan“ teisminį ginčą nagrinėjusio vietos teismo paklausimą.

ETT sprendimas pirmiausiai taikytinas Ispanijoje. Tačiau spręsdami panašias bylas juo privalo vadovautis ir kitų ES šalių teismai.

„Jau kelerius metus panašią nuostatą mėginama įgyvendinti ir Lietuvoje. Tikimės, kad ETT sprendimas galiausiai padės tai padaryti“, – sako Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) direktorė Agnė Masalskytė.

Ji atkreipė dėmesį ir į kitą ETT sprendimo aspektą: leidus kūrinius atgaminti asmeniniais tikslais, kompensacija už tai gali būti renkama ne tik tiesiogiai iš gyventojų, bet ir juridinių asmenų, disponuojančių laikmenomis ar įrenginiais, kurie vartotojams sudaro galimybę kūrinius kopijuoti.

„Tiesa, kaip pažymėjo ETT, jeigu laikmenų arba įrenginių naudojimas nesusijęs su kūrinių atgaminimu asmeniniais tikslais (pvz., profesinėms reikmėms laikmenas įsigyja juridiniai asmenys), kompensacija už tai negali būti renkama. Panaši nuostata galioja tiek dabartiniame LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, tiek ir naujose jo pataisose“, – aiškina A. Masalskytė.

Jos teigimu, šiuo metu Lietuvoje už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais kompensacijos renkamos tik nuo tokių laikmenų, kaip CD/DVD diskai, pardavimo.

ETT sprendimas sudaro prielaidas taikyti kompensacijas parduodant (arba sudarant galimybes naudotis) vartotojams ne tik laikmenas, bet ir įrenginius, kuriais kūriniai gali būti atgaminami asmeniniais tikslais.

Už atminties kortelės, MP3 grotuvus, vidinius ir išorinius diskus, mobiliuosius telefonus ir kitus įrenginius, į kuriuos gali būti kopijuojami audiovizualiniai kūriniai, daugelyje Europos valstybių autorių bei atlikėjų naudai renkamos nuo keliolikos euro centų iki kelių eurų kompensacijos.

Tai parodė naujausias daugelio Europos valstybių taip pat Japonijos bei Kanados tyrimas, kurį atliko Nyderlandų kolektyvinio atstovavimo organizacija „Stichting de Thuiskopie“.

Iš visų šalių, kur egzistuoja tokia atlygio sistema, tik Lietuva, Olandija bei Portugalija, iki šiol kompensacijas renka tik už tuščias laikmenoms, o ne už įrenginius, kuriais galima kopijuoti kūrinius.

Tuo tarpu iš visų tyrime dalyvavusių valstybių 20-yje kompensacijos jau renkamos už MP3 grotuvus, 21-oje – už standžiuosius diskus, 18-oje už įvairias atminties korteles ir USB atmintines.

Kaimyninėje Lenkijoje už MP3 grotuvus mokama 3 proc., o už USB atmintines ir kitas atminties korteles – 0,47 proc. dydžio kompensacijos nuo jų pardavimo kainos.

Latvijoje už MP3 grotuvus mokama 1,42 euro (beveik 5 Lt) kompensacija. Kaip skelbiama tyrime, čia pradėtos derybos dėl atlyginimo tvarkos atnaujinimo.

Beje, Turkijoje ir Norvegijoje už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais autoriams bei atlikėjams kompensuojama iš valstybės biudžeto.

Kūrinių kopijavimas asmeniniais tikslais apskritai uždraustas ir jokios kompensacijos už tai nerenkamos Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Kipre.

Tyrimo rezultatai internete:

http://www.thuiskopie.nl/assets/cms/File/Digital_Survey%202010_Web%20version.pdf