Kraunasi...Sėdėdami kirpėjo kėdėje ar gurkšnodami kavą kavinėje dažnas mėgaujamės ten skambančiais muzikos garsais. Tačiau turbūt retai susimąstome, jog už tokį malonumą klientų ausims įmonių savininkai turi gauti atitinkamą licenciją ir mokėti atlyginimą atlikėjams bei fonogramų gamintojams. Taip yra visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva.
Šalyje vyksta akcija “Čia muzika skamba legaliai!”, kurios metu atlikėjų teises gerbiančios kavinės, restoranai, barai, kitos vietos, kuriose esame įpratę girdėti skambančią muziką, gali pasipuošti tokiu pat pavadinimu dalijamais lipdukais. Akcijos iniciatoriai – atlikėjams bei fonogramų gamintojams atstovaujanti, šiemet veiklos dešimtmetį švenčianti Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA). Akcijos šūkiu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į aktualią problemą, jog dar ne visos viešose vietose muzikos įrašus naudojančios pramogų ir viešo maitinimo įstaigos muziką groja legaliai. Tokiu būdu, anot garsaus aktoriaus ir AGATA tarybos pirmininko Rimanto Bagdzevičiaus, lipdukai skatins supratimą, jog teisėtas muzikos naudojimas yra ne tik įstatymo laikymasis, bet ir garbė bei sąžiningumas.
Panašios lipdukų sistemos egzistuoja ir kai kuriose užsienio valstybėse, pavyzdžiui, Olandijoje ar kaimyninėse Latvijoje, Lenkijoje.
Kiek, kam ir už ką?
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas įpareigoja kiekvieną fizinį bei juridinį asmenį, naudojantį komerciniais tikslais išleistas fonogramas ar jų kopijas tiesioginiam ar netiesioginiam transliavimui, retransliavimui ar kitokiam viešam paskelbimui (kavinėje, viešbutyje, prekybos centre ir pan.), mokėti atlyginimą atlikėjams bei fonogramų gamintojams. Šį atlyginimą renka ir paskirsto AGATA.
AGATA atstovauja tiek Lietuvos, tiek užsienio atlikėjams. Tarifai už lietuviškos ir užsienio atlikėjų muzikos naudojimą yra vienodi. Todėl kiekvienas asmuo, norintis tokiu būdu naudoti fonogramas, privalo kreiptis į AGATA ir sudaryti sutartį, kurioje aptariamas atlyginimo atlikėjams dydis, mokėjimo terminai ir kitos sąlygos.
Apie licencijas, tarifus, atlyginimą atlikėjams paprašėme papasakoti AGATA Licencijų skyriaus vadovą, teisininką Rytį Šeškaitį. Tarifai, kuriuos reikia mokėti pramogų ir viešojo maitinimo įstaigoms, priklauso nuo jų ploto ir veiklos pobūdžio. Anot teisininko, esminis principas – tarifo dydis priklauso nuo muzikos svarbumo konkrečioje įmonės veikloje. Pavyzdžiui, jei muzika naudojama tik kaip muzikinis fonas jaukesnei atmosferai sukurti – parduotuvėje, kirpykloje, tarifas mažiausias, jei muzikos naudojimas yra esminė veiklos dalis – naktinis klubas, – tarifas didesnis. Tačiau veiksnių gali būti nemažai, todėl kiekvienu atveju atsižvelgiama būtent į konkrečias faktines aplinkybes.
“Ar muzika skamba valstybinėse įstaigose, ar privačiose įmonėse – atlyginimo atlikėjams požiūriu skirtumo nėra. Esminis faktorius – muzika skamba viešai”, – sakė R. Šeškaitis.
Tarifai buvo nustatyti 2001 metais. Anot AGATA teisininko, nuo to laiko jie nesikeitė ir šiuo metu yra vieni mažiausių visoje Europos Sąjungoje.
Kavinėms tarifas skaičiuojamas priklausomai nuo lankytojų salės ploto. Pavydžiui, kavinei, kurios dydis iki 50 kv. m, per mėnesį atlyginimo dydis atlikėjams sudarys 36 Lt, iki 100 kv. m – 42 Lt ir t.t. Jei kavinė dirba iki 20 val., gali būti taikomos ženklios nuolaidos. Nuolaida taip pat gali būti taikoma, jei ta pati įmonė turi tris ir daugiau objektų.
Parduotuvėms tarifas apskaičiuojamas atsižvelgiant į lankytojų salės plotą. Už 1 kv. m reikėtų mokėti 1 litą per metus. Toks pat tarifas taikomas ir aptarnavimo, paslaugų įmonėms, kirpykloms, grožio salonams ir panašioms įstaigoms. Taigi, jei kirpyklos plotas 20 kv. m, per mėnesį reikėtų mokėti 1,66 Lt.
Muzikos klubų tarifas apskaičiuojamas kitaip. Čia atsižvelgiama ne tik į salės plotą, bet ir į tai, kiek kartų per savaitę yra naudojamos fonogramos.
Renginiams su įėjimo mokesčiu tarifas priklauso nuo parduotų bilietų sumos (2,5 proc.). Jei renginys be įėjimo mokesčio, tokiu atveju atsižvelgiama į dalyvavusių žiūrovų skaičių.
Anot R. Šeškaičio, yra tokių pavyzdžių, kai savivaldybė miesto parke/aikštėje yra įrengusi garsiakalbius ir ten skamba muzika. Tai per mėnesį jai kainuoja 50 litų.
Kiekvienu atveju, anot AGATA atstovo, jei naudotojas pats kreipiasi dėl licencijos sutarties – tarifams taikomos nuolaidos.
Radijas orientuotas į privatų klausytoją
“Neretai kalbama, jog atlikėjams mokamas atlyginimas dubliuojasi, nes esą už jų muziką jau sumokėjo transliuotojas – radijas, televizija. Tačiau transliuotojas sumoka mokesčius už fonogramų transliavimą. Tuo tarpu naudotojas, kurio įmonėje foninė muzika kuriama radijo ar televizijos pagalba, – už viešą jų paskelbimą moka. Transliacijos teisė ir viešo paskelbimo teisė yra atskiros išimtinės atlikėjų teisės. Tuo tarpu privatus asmuo namie ar automobilyje klausydamas radijo niekam mokėti neprivalo. Nes radijo stočių transliacijos būtent ir yra orientuotos į privačius klausytojus”, – pastebėjo teisininkas.
Licencijų skyriaus vadovas sakė, kad naudotojų sumokami pinigai atlikėjams yra skirstomi remiantis transliuotojų pateikiamomis ataskaitomis. Tačiau jei naudotojas nori, kad jo sumokėti pinigai atitektų konkrečiai jo naudotų fonogramų gamintojams ir atlikėjams, tokiu atveju jis turėtų kas mėnesį pateikti AGATAI specialias ataskaitas, kurių pagrindu konkretaus naudotojo sumokėti pinigai atitektų ataskaitoje nurodytiems atlikėjams. Šių ataskaitų pildymas yra gana sudėtingas. Anot teisininko, teoriškai jas gali pildyti visi naudotojai, tačiau praktiškai to daryti neapsimoka, nes samdyti žmogų, kuris mėnesį sektų, kokios fonogramos naudojamos tam, kad būtų paskirstyti, tarkim, 50 litų – ekonomiškai neapsimokėtų.
Mendelsono valsas skamba dar nemokamai
Kaip pastebėjo R. Šeškaitis, dėl civilinės metrikacijos skyriuose, laidotuvių namuose skambančios muzikos atlikėjai dar nėra apsisprendę: “Kol kas nėra patvirtinto tarifo, tačiau formaliai žiūrint atlyginimas turėtų būti renkamas. Užsienio šalyse tokie mokesčiai egzistuoja. Pavyzdžiui, už religinių apeigų metu naudojamas fonogramas yra mokama. Be abejo, tie tarifai daugiau simboliniai. Tačiau Lietuvoje kol kas to nėra.”
Nors pasaulyje ir Europos Sąjungoje už darbo vietose skambančią muziką yra renkamas atlyginimas atlikėjams, mūsų šalyje AGATA tokių reikalavimų nekelia. Tuo tarpu vežėjams, naudojantiems muziką, mokėti reikia, mokesčio dydis priklauso nuo transporto priemonėje esančių sėdimų vietų. Pavyzdžiui, autobusams taikomas tarifas – 1 litas už vieną sėdimą vietą per metus, traukiniuose – 0,5 Lt už vieną sėdimą vietą per metus.
Pasiteiravus, ar ir mokyklos turi susimokėti už renginių metu skambančią muziką, R. Šeškaitis sakė, jog Lietuvos atlikėjai puikiai supranta mokyklų padėtį ir nors formaliai pagal įstatymą mokyklos nėra kaip nors išskirtos, t.y. joms nėra taikomos išimtys, atlyginimas iš jų nėra renkamas. “Be abejo, malonu, kai mokyklų atstovai domisi, klausia, ar reikėtų susimokėti, tačiau galime nuraminti, kad vaikų pasirodymo metu policija sankcijų netaikys ir susimokėti nelieps…” – kalbėjo teisininkas. Taip pat, AGATA atstovo teigimu, ateityje atlikėjai planuoja šį klausimą spręsti kalbėdamiesi ne su mokyklų, o su valstybės institucijų atstovais: “Kadangi įstatymu negalima apriboti atlikėjų teisės gauti atlyginimą, galbūt už tokiuose renginiuose naudojamas fonogramas galėtų kompensuoti valstybė, o galbūt bus nustatytas kitoks, aiškesnis reguliavimas. Tačiau tai ateities klausimas”.
Muzika didina pardavimus
Kaip kalbėjo R. Šeškaitis, pasaulyje yra atliktas ne vienas tyrimas, ne viena studija, kurių išvados vieningos – muzika tikrai daro poveikį žmogaus elgesiui, jo nuotaikai ir panašiai. “Kavinės lankytojas tikrai jausis jaukiau, jei skambės foninė muzika, o ne tik šaukštai ir šakutės. Galbūt pelno eilutėje to vizualiai ir nesimato, tačiau surasti kavinę, restoraną ar barą, kuriame visai neskambėtų foninė muzika – beveik neįmanoma”, – sakė teisininkas.
Muzikos įtaka parduotuvėse irgi buvo studijuojama. Pastebėta, jog skambant lėtesnio tempo muzikai pirkėjai ilgiau užsibūna parduotuvėje, o ilgiau vaikštinėdami atitinkamai daugiau ir nuperka. Anot AGATA atstovo, čia tik vienas pavyzdžių, kaip muzika gali būti pasitelkiama pardavimų didinimui. “Lietuvoje po truputį atsiranda įmonių, kurios investuoja ir samdo specialistus tam, kad jie, atsižvelgdami į įmonės specifiką, sudarytų specialius grojaraščius”, – kalbėjo R. Šeškaitis.
Už pažeidimus – dvejopa atsakomybė
Nors pagal teisės aktus, asmenys, kurie planuoja atidaryti kavinę, trys dienos iki jai atveriant duris patys turi kreiptis į autorių ir atlikėjų teises ginančias asociacijas ir paprašyti sutarties, verslininkai, ignoruodami atlikėjų darbą, bando apeiti įstatymus. Net ir kelios dešimtys per mėnesį ar keli šimtai litų per metus pelningai dirbančiai įmonei neretai atrodo milžiniški pinigai. Todėl dažniausiai į neseniai atidarytų kavinių duris pirmieji pasibeldžia AGATA inspektoriai…
Kaip sakė Licencijų skyriaus vadovas, už pažeidimą muzikos įrašų naudotojams iškyla dvejopo pobūdžio atsakomybė. Bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą – nuo 1000 iki 3000 litų. Civilinėje byloje ieškinio suma gali siekti net 1000 MGL.
Pasiteiravus, ar tarp iškeltų bylų įstatymams nusižengusiems naudotojams yra ukmergiškių, teisininkas pasidžiaugė, jog tokių pažeidimų Ukmergės rajone nepasitaikė.
Situacija Ukmergėje vertinama palankiai
R. Šeškaitis sakė, jog Ukmergės rajone kol kas dar ne visos iš fonogramas naudojančių įmonių kreipėsi dėl licencijos: “Situacija Ukmergėje vertinama normaliai. Čia ji atitinka šalies statistinį vidurkį. Sostinėje šis procentas yra didesnis. Taip yra todėl, kad Vilniuje tuo klausimu buvo pradėta dirbti anksčiausiai. Iš mums žinomų įmonių, kurios galėtų naudoti muzikos įrašus (fonogramas), Ukmergės rajone licencijas yra gavusios apie 50 procentų įmonių. Sutartis yra pasirašę 46 procentai kavinių, 100 procentų restoranų, 24 procentai parduotuvių ir t. t.”.
Pasak R. Šeškaičio, šį pavasarį AGATA Vilniaus inspektoriai ruošiasi reidui Ukmergėje. Būtent po tokių patikrinimų galima pasakyti, kurie naudotojai atsisako sudaryti sutartis ir dėl kurių veiksmų toliau bus kreipiamasi į teisėsaugos institucijas.
AGATA turi inspektorius visuose Lietuvos regionuose. Ukmergėje su naudotojais bendrauja Aukštaitijos regiono inspektorė Irena Muravjovienė. Anot R. Šeškaičio, būtent į šią inspektorę reikėtų kreiptis norint sudaryti sutartį dėl muzikos naudojimo viešose vietose.
Visuomenė sąmonėja
Anot R. Šeškaičio, pastebima, jog visuomenė vis labiau įsisamonina, kodėl įmonės atlikėjams turi mokėti pinigus už komerciniais tikslais naudojamą muziką. Tačiau dar neretai verslininkai pateikia įvairių motyvų, kodėl jiems nereikėtų mokėti atlyginimo atlikėjams. “Pirmiausia turėtume prisiminti, jog ilgą laiką okupuotoje Lietuvoje galiojo taisyklė, jog „menas priklauso liaudžiai“. Šis požiūris vis dar gyvas ir šiais laikais, jis atsispindi net ir Seimo narių oficialiuose pareiškimuose, jog pavyzdžiui, „atlikėjų veikla nėra kūrybinė veikla“ ir panašiai. Suprantama, kad per vieną dieną visiems tikrai nepasidarys aišku, už ką, kada ir kodėl reikia atsiskaityti su atlikėju. Todėl AGATA geranoriškai stengiasi paaiškinti, parodyti, konsultuoti ir jei verslininkas tikrai nori nuoširdžiai išsiaiškinti ir suprasti – jam tikrai nebus sunku. Deja, pasitaiko atvejų, kai tenka paprašyti ir teisėsaugos pagalbos. Tiesa, tokių atveju nėra daug ir jų kiekvienais metais vis mažėja”, – pabrėžė Licencijų skyriaus atstovas.
R. Šeškaitis taip pat pastebėjo, jog bendraujant su kolegomis Skandinavijoje, kur analogiškos atlikėjų asociacijos egzistuoja jau daugiau nei keturiasdešimt metų, tenka išgirsti „paguodos“ žodžių, jog ten situacija prieš trisdešimt metų irgi buvo panaši. Tačiau dabar padėtis pasikeitusi, naudotojai atlyginimo klausimo nebekvestionuoja. “Tuo tarpu AGATA šiemet mini savo veiklos dešimtmetį, o tai pakankamai trumpas laiko tarpas tokio tipo organizacijai. Todėl mes dedame visas pastangas, stengdamiesi šviesti visuomenę, daryti veiklą kuo skaidresnę ir efektyvesnę. Nuolat organizuojame įvairias paskaitas muzikos įrašų naudotojams, studentams, moksleiviams, organizuojame jaunų atlikėjų stovyklas, šviečiame visuomenę per įvairias žiniasklaidos priemones, geriname AGATA vardo žinomumą. Tikimės, jog visuomenės sąmoningumas, nors ir pamažu, didės”, – sakė R. Šeškaitis.
